Jeigu naujas modelis nori gauti maksimalų, penkių žvaigždučių įvertinimą, jis privalo užtikrinti maksimalų saugumą keleiviams viduje ir netgi tiems, kurie gali būti partrenkti.
Europos Sąjungoje buvo priimta direktyva, kurioje automobilių gamintojai buvo įpareigoti kurti priekines mašinų dalis, kurios būtų švelnesnės pėstiesiems. Kai kurie gamintojai net sukūrė pėstiesiems skirtas pagalves.
Problema – ilgametė
1896 metais pirmą kartą buvo užregistruotas neįprastas įvykis – žmogus žuvo palindęs po automobilio ratais, o tiksliau – pėsčiąjį partrenkė automobilis. Po šio incidento automobilių kūrėjai ir inžinieriai pradėjo ieškoti būdų kaip užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams.
Oro pagalvės, saugumo diržai ar apvalūs buferiai atsirado žymiai vėliau. Anuomet automobiliai buvo kampuoti, aštriais kampais ir visiškai nepritaikyti pėstiesiems, kurie netikėtai išbėga į važiuojamą dalį.
Sprendimas – unikalus
Mažoji revoliucija įvyko 1927 metais, kuomet buvo pristatyta „Pėsčiųjų apsaugos sistema“. Ši sistema pirmą kartą visuomenei buvo pristatyta Vokietijos mieste – Berlyne.
Iš tiesų, tai buvo ne saugumo sistema, o didžiulis hamakas pritvirtintas prie priekinės automobilio dalies, kuris bet kuriuo metu galėdavo „sugauti“ netikėtai į gatvę išėjusį pėsčiąjį.
Naujoji sistema turėjo vieną ir labai rimtą trūkumą. Dėl milžiniškos hamako struktūros, jis sumažindavo vairuotojo matymo lauką. Be to, priekyje esanti gaudyklė apribodavo automobilio manevringumą ankštose vietose.
Praėjus porai metų nuo pirmosios gaudyklės pristatymo, du vyrukai iš D.Britanijos nusprendė pristatyti savo interpretaciją.
Kitaip negu ankstesnioji gaudyklė, kuri nuolatos būdavo išskleista, britų išradimas pėsčiųjų gaudyklę leisdavo išskleisti iškilus avaringai situacijai. Norint išskleisti pėsčiųjų gaudyklę, vairuotojui tiesiog reikėjo pasinaudoti šalia vairo esančia svirtele.
Kaip ši sistema veikė, rekomenduojame pažiūrėti archyvinę medžiagą žemiau:
